Konservavimas

Livonijos ordino tvirtovės griuvėsių konservavimas

Pirmieji Bauskės pilies griuvėsių mūrų sutvirtinimo darbai buvo atlikti nepriklausomos Latvijos laikotarpiu, 1936–1939 m., ir sovietmečiu, 1968–1972 m.

2000 m. Čekijos istorinių pastatų restauravimo ir rekonstravimo ateljė „Girsa A.T.“ architektai Václav Girsa, Miloslav Hanzl ir restauratorius Miloš Gavenda, bendradarbiaudami su Bauskės pilies muziejumi, parengė Bauskės pilies griuvėsių konservavimo koncepciją ir pirmojo konservavimo darbų etapo projektą. Parengtas projektas Latvijoje buvo eksperimentinio ir inovatyvaus pobūdžio. Jame buvo pasiūlytas sprendimas, kaip, minimaliai įsikišant į objekto substanciją, išsaugoti griuvėsių kraštovaizdinę ir pasakojamąją vertę, vizualinius ženklus, senumo patiną, sustabdyti irimo procesą ir užtikrinti mūrų statinį stabilumą. Konservavimo technologija buvo grindžiama pilies istorinių statybinių medžiagų ir statybos būdų tyrimu, išmanymu ir taikymu, derinant juos su šiuolaikinių medžiagų ir technologijų galimybėmis.

Tvirtovės griuvėsiams išsaugoti buvo pasirinktas konservavimo metodas. Darbų tikslas buvo stabilizuoti griuvėsių techninę būklę ir padaryti sienose įskaitomą informaciją apie prarastas statybines konstrukcijas geriau matomą ir suprantamesnę, kartu išlaikant nepakitusį griuvėsių vizualinį vaizdą ir siluetą – tokį, kokį jį vaizdavo XIX a. dailininkai, prisiminė keliautojai ir romantikai.

 

Išsaugoti pastatą be stogo yra techniškai sudėtinga užduotis. Konservavimo darbų pobūdžiui ir apimčiai, rekonstrukcijos elementų poreikiui ir įsikišimo į griuvėsių vizualinį vaizdą mastui įtakos turi keli veiksniai: išlikusios mūro masės techninė ir statinė būklė, autentiškų apdailos fragmentų buvimas ir jų informacinė vertė, techninės ir technologinės konservavimo galimybės.

Projektavimo etape buvo nustatyti ir sienų matavimuose užfiksuoti mūrui būdingi destrukcijos požymiai, atlikta skiedinio mėginių analizė. Konservavimo projektas pateikė pagrįstas instrukcijas, kaip pašalinti kiekvieną defektą, taip pat detaliuosius angų sutvirtinimo brėžinius.

Iš pradžių praktinius mūrų konservavimo darbus ordino pilyje atliko Čekijos įmonės „Miloš Gavenda“ restauratoriai, dirbdami kartu su Bauskės pilies muziejaus darbuotojais. Toks darbų organizavimas Latvijos pusei užtikrino profesinių įgūdžių ir technologijų perėmimą bei perdavimą.

 

Akmens ir plytų mūro plotuose, kuriuos buvo paveikusi tik siūlių erozija, restauratoriai išvalė siūles ir jas papildė originalą atitinkančiu kalkių skiediniu, prireikus atkurdami mūro įtvirtinimą plytų nuolaužomis arba nedideliais akmenimis. Mūro siūlių apdaila buvo formuojama panaši į artimiausius geros būklės išlikusius pavyzdžius.

 

Mūro masė buvo papildoma tik kritinėse vietose – išoriniuose sienų kampuose, kur ištrupėjimai kėlė grėsmę sienų stabilumui, ir vietose, kur monolitinis statinio tūris buvo suskilęs į atskiras dalis. Ištrupėjimai buvo užmūrijami, atkuriant greta esančio mūro pobūdį.

Nestabilios sienų dalys buvo grafiškai užfiksuojamos, atsargiai išmontuojamos ir vėl sumūrijamos pagal pradinę būklę. Jei išorinis mūro sluoksnis buvo atsiskyręs nuo branduolio, konsolidacijai buvo naudojama nerūdijančiojo plieno armatūra.

Vietose, kur mūras buvo praradęs išorinį sluoksnį, tačiau buvo išlikęs lietinis branduolys, ištrupėjimai nebuvo atkuriami. Branduolys buvo išvalomas iki stabilios būklės ir, jei reikėjo, papildomas taip, kad savo išvaizda atitiktų apirusį mūrą. Tais atvejais, kai virš ištrupėjusios vietos reikėjo paremti išlikusius mūro apvalkalo akmenis, į lietinį branduolį buvo įmūrijama konsolė, savo išvaizda imituojanti apirusį mūrą.

Viršutinės sienų dalys praktiškai buvo iširusios, akmenis laikė tik jų pačių svoris. Grafiškai užfiksavus mūrą, iširusi dalis buvo išmontuota iki stabilaus mūro ir vėl sumūryta pagal anksčiau užfiksuotą būklę. Viršutinė mūro dalis buvo uždengta specialiai paruoštu molio sluoksniu ir velėna.

 

Tuo laikotarpiu, kai miesto gyventojai pilies griuvėsius naudojo statybinėms medžiagoms gauti, buvo išlaužti iš plytų sumūrytų šaudymo angų šoniniai kraštai ir arkos. Vertikalūs įtrūkimai virš angų, praradusių laikančiąją sąramą, rodė sienų įgriuvimo riziką, todėl laikančiosios konstrukcijos buvo sumūrytos iš naujo, naudojant restauravimui skirtas plytas. Kai kuriems langams restauratoriai atkūrė prarastas medines sąramas.

Didžiausias dėmesys buvo skiriamas visų pastato fragmentų, teikusių informacijos apie patalpų apdailą, kampų vietą, angas, perdangas ir ankstesnius perstatymus, fiksavimui. Atskirose vietose, siekiant išlikusius sienų apdailos fragmentus padaryti lengviau pastebimus, tinkuoti plotai buvo papildyti originalui analogišku tinku.

Siekiant suteikti mūro plokštumoms vientisą išvaizdą, restauratoriai patinavo siūles ir papildytas vietas, naudodami mineralinių pigmentų lazūras. Konservavimo darbai buvo užbaigti hidrofobiniu mūrų apdorojimu.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas konservavimui reikalingų medžiagų tiekimui ir paruošimui. Buvo reikalingos autentiško mūro matmenis atitinkančios rankomis formuotos molio plytos. Kad akmens mūro papildymai vizualiai neišsiskirtų, dolomito akmenys buvo gaunami iš griaunamų pastatų, kuriuose jie buvo įgavę natūralią patiną. Kokybiškas kalkes meistrai gesino ir brandino objekte. Skiedinio fizinėms savybėms pagerinti buvo naudojami natūralūs priedai – plytų trupiniai, pelenai ir medžio anglys.

 

Mūrų priežiūrai Bauskės pilies muziejuje nuolatiniam darbui buvo priimtas restauratorius, kuris reguliariai stebi konservuotų konstrukcijų techninę būklę ir šalina destrukcijos požymius jų pradinėje stadijoje.

Pagrindinio pilies griuvėsių bokšto konservavimo ir statybos darbų tikslas buvo išsaugoti istorinę architektūrą ir kartu užtikrinti bokšto apžiūros bei naudojimo funkcionalumą. Šiuo tikslu nauji architektūriniai elementai buvo formuojami paprastomis formomis, naudojant tradicines medžiagas, kurios harmoningai dera su autentiškomis mūro konstrukcijomis.

Bokšte tarpaukštinės perdangos nebuvo atkurtos – visame bokšto aukštyje išsaugota vientisa erdvė, kurią galima apžiūrėti iš įvairių rakursų nuo medinių balkonų, įrengtų buvusių grindų lygiuose. Pilies griuvėsius, taip pat Mūšos, Mėmelės ir Lielupės kraštovaizdį galima apžiūrėti pro rekonstruotas šaudymo angas bokšto viršutinėje dalyje, taip pat nuo dengtų balkonų ir galerijų prie vakarinės sienos. Bokšto funkcionalumą užtikrina mediniai laiptai interjere ir eksterjere, taip pat bokšto sienose atkurtieji mūriniai laiptai.

Siekiant išvengti skersvėjų ir sniego patekimo į vidų žiemą, šaudymo angose ir languose įrengtos langinės, o durų angose įstatytos durų varčios.

Prie bokšto pietinės išorinės sienos rekonstruotas medinis tualeto erkeris, paremtas keturiomis medinėmis konsolėmis, įstatytomis į originalias mūro lizdus.

Statybos darbų metu buvo atskleista pirminė bokšto viršutinės dalies forma su kreneliažu, kuri bokšto fasade vizualiai pažymėta naudojant šiurkštų tinką.

Pagrindinio bokšto uždengimas stogu apsaugo nuo kritulių vandens patekimo į bokšto sienas ir rūsius, kartu atkuriant istorinį pilies siluetą, matomą K. M. Stiuarto XVIII a. pradžios piešinyje, saugomame Švedijos karo archyve Stokholme.

 

Pilies griuvėsių konservavimo projekto autoriai – SIA „Girsa a.t.“ (Čekija), architektai Miloslav Hanzl ir Václav Girsa, dalyvaujant architektams technikams Tomaš Petrik ir Jaroslav Sverek.

Konservavimo darbus atliko I/U „Miloš Gavenda – restaurator“ (Čekija) ir SIA „Kaskāde 19“ (Latvija).

Restauravimo darbų vadovas – Miloš Gavenda (Čekija).

Pagrindinio bokšto konservavimo projekto autoriai – architektas Miloslav Hanzl (Čekija) ir „Arhitektes Ināras Caunītes birojs“ (Latvija).

Projekto vykdytojai – SIA „Kaskāde 19“ (Latvija), atskiriems darbams pasitelkiant čekų restauratorius.

Statybos techninė priežiūra – IK „J.B.Projekti“.