Architektūra ir statybos istorija

Livonijos ordino pilis

Livonijos ordino pilis Bauskėje buvo pastatyta siekiant valdyti ir apsaugoti naujai įgytas teritorijas, kurias ordinas iš Rygos arkivyskupijos perėmė netrukus po 1435 m. Valkos landtago. Seniausias išlikęs dokumentas, iš kurio galima suprasti, kad pilis dar tik statoma, datuojamas 1443 m. Pirmą kartą kaip visavertė, funkcionuojanti tvirtovė naujoji pilis Livonijos ordino pilių sąraše paminėta 1451 m. Bauskės pilis buvo statoma ne tik kaip karinis gynybinis statinys – tvirtovė Livonijos ordino valstybės pietinei sienai apsaugoti, bet kartu ir kaip naujai įgyto ordino administracinio vieneto centras – saugi fogto, dvasininkų ir įgulos rezidencija naujajai teritorijai valdyti.

Pilis buvo pastatyta priešui sunkiai pasiekiamoje vietoje – sausumos kyšulyje, Mūšos ir Mėmelės santakoje. Upės užkirto kelią į pilį iš pietų, vakarų ir šiaurės. Ypatingų priemonių reikėjo tik rytinės pusės gynybai.

XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Livonijos ordino ginkluotėje atsirado patrankos ir rankiniai šaunamieji ginklai. Atitinkant ginklų tipą, puolimo ir gynybos principai nulėmė naujosios ordino pilies statybines formas. Plano požiūriu Bauskės pilis buvo netaisyklingo stačiakampio formos statinys su susiaurėjimu rytinėje dalyje – pagrindinių vartų vietoje. Siekiant, kad sienos būtų atsparesnės patrankų sviedinių griaunamajai galiai, Bauskės tvirtovės išorinės sienos buvo statomos ypač storos, tačiau nebe tokios aukštos, kaip senosiose ordino pilyse, kurios buvo pritaikytos gynybai nuo puolimo naudojant mechaninius ginklus.

Gynybinių sienų viduryje ir kampuose buvo pastatyti penki iš sienų plokštumos išsikišę pusapvaliai arba keturkampiai šaunamųjų ginklų bokštai, sudarę apgalvotą tvirtovės gynybos sistemą. Specialios šaudymo angos, patrankoms ir rankiniams šaunamiesiems ginklams aprūpintos oro kanalais ir ugniavietėmis, bokštuose ir gynybinėse sienose buvo įrengtos taip, kad pilies gynėjai galėtų šaudyti ne tik frontaline ugnimi į priešpilį, bet ir iš šono bei kryžmine ugnimi ginti gynybinių sienų papėdę. Abu vartų bokštai ir jų priestatai visuose keturiuose aukštuose buvo tarpusavyje susiję tiek per rūsį (kuriame buvo ir kalėjimas), tiek per patalpas virš vartų tunelio. Centrinis bokštas iš pradžių buvo užbaigtas kreneliažu, kurio fasado pusėje buvo sumūryta dekoratyvinė niša. Kreneliažu vadinami dantyti mūrinės sienos viršutinės dalies iškyšuliai. Už jų kariai galėjo pasislėpti ir šaudyti pro tarpus tarp kreneliažo dantų. Didėjant šaunamųjų ginklų galiai, tarpai tarp kreneliažo dantų buvo užmūryti dideliais lauko akmenimis, sienos paaukštintos ir pastorintos, užpildant ir gynybinį taką už kreneliažo. Stogas įgavo palapinės pavidalo formą.

Gynybinėse sienose įmūryti laiptai, medinių konstrukcijų liekanos ir jų lizdai pietinėje bei šiaurinėje gynybinėse sienose leidžia manyti, kad gynybinių sienų viršutinėje dalyje buvo įrengti kovos takai. Iš abiejų vartų bokštų trečiojo aukšto lygyje kariai šiais kovos takais galėjo greitai pasiekti tiek pietinį, tiek šiaurės vakarinį bokštą.

Archeologų tyrimai rodo, kad priešais pagrindinius pilies vartus buvo sumūrytas 4,25 × 4,20 m dydžio vartų gynybinis statinys, vadinamoji „vilkų duobė“ – viduramžiais Europos pilių architektūroje paplitusi vartų gynybos sistema. Apatinėje statinio dalyje buvo gili šachta, kurią dengė pakeliamasis tiltas, galėjęs būti pakeltas vertikaliai priešais vartus, taip sustiprinant vartus ir atidengiant šachtą, kuri tarnavo kaip papildoma kliūtis priešams. Pagrindinių vartų pamatuose rasti įmūryti tašyti granito akmenys su įrengtu grioveliu pakeliamojo tilto ašiai įstatyti.

XVI a. pradžioje „vilkų duobė“ buvo panaikinta, o prie ordino pilies rytinėje pusėje pristatytas mūrinis priešpilis, kurio gynybinės sienos ir bokštai buvo išdėstyti aplink trapecijos formos kiemą. Vakarinėje pusėje priešpilio sienos rėmėsi į masyvius ordino pilies vartų bokštus, o rytinėje pusėje abiejuose priešpilio kampuose buvo pastatyti iš gynybinių sienų plokštumos išsikišę keturių aukštų šaunamųjų ginklų bokštai. Įėjimas į priešpilį buvo įrengtas pietinėje sienoje, pietrytinio bokšto priedangoje. Neapsaugotoje rytinėje priešpilio pusėje, 2–3 metrų atstumu nuo išorinės sienos, buvo iškastas sausasis gynybinis griovys.

Ordino pilies ir priešpilio sienos buvo statomos iš vietinių medžiagų – dolomito akmenų, lauko akmenų ir plytų, sujungtų kalkių skiediniu. Fasadai buvo nuglaistyti mūro skiediniu arba tinkuoti. Patalpų sienos buvo padengtos sutankintu tinku. XV a. viduryje Livonijoje vyravusio gotikos stiliaus dekoratyvinės formos atsiskleidė ordino pilies gyvenamųjų patalpų skliautuose, taip pat architektūros detalėse, kurių pėdsakai šiandien tik numanomi, tačiau jų egzistavimą patvirtina archeologinių kasinėjimų radiniai – profiliuotos plytos, kokliai ir kai kurie akmens apdirbimo dirbiniai.

Tiek ordino pilies, tiek priešpilio kiemai buvo grįsti lauko akmenimis, įvairaus dydžio akmenukais ir neapdoroto dolomito plokštėmis. Lietaus vandeniui nutekėti buvo įrengti atviri dolomitiniai latakai ir po grindiniu esantys kanalai, iškasti ir mažais akmenimis užpildyti lietaus vandens sugėrimo grioveliai. Ordino pilies kiemo viduryje buvo šulinys.

Pilyje ir priešpilyje prie gynybinių sienų buvo pristatyti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai su vienšlaičiais stogais, kurių nuolydis buvo nukreiptas į kiemo pusę. XV a. pastatų stogai buvo dengti vienuolyninio tipo čerpėmis. XVI a. Bauskės pilies stogams dengti pradėtos naudoti ir čerpės su išdrožomis. Prie ordino pilies šiaurinės sienos stovėjo trijų aukštų gyvenamasis pastatas. Jo langai ir durys vedė į kiemą. Tik antrajame aukšte, įgulos gyvenamosiose patalpose, išorinėje sienoje buvo įrengtos siauros šaudymo angos. Pastato pirmojo aukšto ūkinėse patalpose buvo statūs cilindriniai skliautai, o antrojo aukšto gyvenamosiose patalpose buvo įrengti plokšti kryžminiai skliautai. Trečiojo aukšto lygyje šiaurinėje sienoje išliko kovos takai, medinių konstrukcijų liekanos ir durų anga, pro kurią pilies gynėjai galėjo kelti upe atgabentus krovinius. Gyvenamosios patalpos buvo šildomos šilto oro krosnimi ir židiniais. Mažojo vartų bokšto pirmajame aukšte buvo sargybos patalpos ir vahmistro butas, antrajame aukšte – raštininko kambarys. Fogto butas buvo centriniame bokšte, antrajame aukšte. Jo interjerą sudarė keturių spindulių žvaigždinis skliautas, gilios langų nišos su plokščiu lanku skliautuotais langais ir šildymo įrenginys patalpos kampe. Pietinėje sienoje buvo išėjimas į tualeto erkerį, įrengtą ant konsolių išorinėje sienoje.

Architektūriniai ir archeologiniai tyrimai rodo, kad XVI a. trečiajame ketvirtyje ordino pilies gyvenamajame sparne šilto oro šildymo sistemą pakeitė renesanso ornamentais dekoruotos koklių krosnys, o šaudymo angos gyvenamųjų patalpų šiaurinėje sienoje buvo pertvarkytos į langus. Šiuos patobulinimus greičiausiai lėmė tai, kad Livonijos karo metu 1561–1562 m. Bauskėje gyveno Lenkijos karaliaus Zygimanto II Augusto pusbrolis, Rygos arkivyskupas, Brandenburgo kunigaikštis Vilhelmas, kuris nesaugiais laikais Koknesės pilį išmainė į Bauskės pilį „…kad dabartinėmis sunkiomis aplinkybėmis suteiktume savo gyvenimui daugiau orumo ir erdvės“. Brandenburgo Vilhelmas ketino pilyje gyventi iki netrukus turėjusios ateiti gyvenimo pabaigos, tačiau 1562 m. pabaigoje Lenkijos karalius Bauskės pilį perdavė naujajam Kuršo–Žiemgalos kunigaikščiui Gotardui Ketleriui rezidencijai įsirengti. Gotardas 1568 m. čia sušaukė antrąjį naujosios Kuršo–Žiemgalos kunigaikštystės landtagą (reguliarius kunigaikštystės aukščiausiųjų luomų atstovų visuotinius susirinkimus). 1578 m. kunigaikštis Gotardas ir kunigaikštienė Ona Bauskės pilyje iškilmingai pasitiko Vilniaus vaivadą (srities vadovą) Mikalojų Radvilą Rudąjį, kuris čia pat, kaimyninėje Lietuvoje, 1575 m. buvo pradėjęs Biržų pilies statybą. Akivaizdu, kad visi minėti įvykiai ir nesena karo patirtis paskatino kunigaikštį svarstyti apie Bauskės pilies patogumų gerinimą, plėtrą ir jos gynybos sistemos modernizavimą.

Kunigaikščio rezidencija

Dar Livonijos karo metu, 1570–1580 m., kunigaikštis Gotardas pradėjo pritaikyti ordino pilį ir pertvarkyti priešpilį į tam laikmečiui būdingą rezidenciją, įtvirtintą bastionais ir pylimais, skirtą valstybės gynybos, ūkio ir reprezentacijos reikmėms. Po kunigaikščio Gotardo mirties 1587 m. į Bauskės pilį persikėlė jo vyresniojo sūnaus – kunigaikščio Frydricho – dvaras ir kanceliarija. Kunigaikštis Frydrichas 1590, 1593 ir 1601 m. Bauskės pilyje surengė pirmuosius savo valdymo laikotarpio landtagus. Naujosios kunigaikščio rezidencijos interjeras ir fasadų apdaila visiškai buvo užbaigti tik 1596 m.

Rezidencijos šiaurinio ir rytinio sparnų patalpos buvo skirtos kunigaikščio ir dvaro reikmėms. Į miestą atsuktą rytinį fasadą vainikavo stogo konstrukcija su trijų pakopų laiptuotu frontonu stogo kraige. Tiek šiaurinio, tiek rytinio sparno fasadus puošė manierizmui būdinga sgrafito technika atlikta dekoratyvinė apdaila, sudaranti iliuziją, tarsi pilis būtų pastatyta iš akmens tašų. Pietinis sparnas buvo skirtas pilies valdytojui ir jo šeimai. Čia fasadai buvo padengti lygiu tinku. Pilies išorinės sienos plokštumoje išsiskyrė didelės langų angos, apsaugotos geležinėmis grotomis, o vartai, kaip ir priešpilio laikais, buvo pietinėje pusėje, pietrytinio bokšto priedangoje.

Į rezidencijos antrojo aukšto patalpas buvo galima patekti išorės laiptais tiesiai iš kiemo arba siaurais sienose įmūrytais laiptais. Kunigaikščio sparno pietinio fasado vidurinėje dalyje ant trijų mūrinių kolonų rėmėsi akmeninis balkonas ir laiptai, vedę iš kiemo į pagrindinį įėjimą. Mėmelės upės pusėje tiek prie šiaurinio, tiek prie vakarinio fasado buvo pristatytos tualetų šachtos, užtikrinusios sanitarinius patogumus pilies antrojo aukšto apartamentuose ir reprezentacinėse patalpose. Patalpų išplanavimas visiškai atitiko renesanso laikotarpio architektų sampratą apie valdovo rezidencijos patalpų išdėstymą. Salės ir gyvenamieji kambariai buvo pereinami – išdėstyti vienas už kito. Dešinėje nuo pagrindinio įėjimo ir prieškambario buvo kunigaikščio privatūs apartamentai: prieškambaris, kunigaikščio kambarys ir kunigaikštienės miegamasis, kairėje nuo prieškambario – trys skirtingo dydžio reprezentacinės salės. Abiejuose patalpų sekų galuose buvo įrengti tualetai aukštų asmenų patogumui ir laiptai tarnams, kurie didikams tarnavo kaip atsarginis išėjimas pavojaus metu. Interjero formų plastiką kūrė gilių langų angų storose sienose ir masyvių perdangos sijų ritmiškas išdėstymas. Salėse grindys buvo dengtos plačiomis lentomis, o kunigaikščio apartamentuose grindų dangą sudarė ornamentu išdėstytos spalvotos glazūruotos molio plytelės. Kai kuriose patalpose grindys buvo išklotos didelio formato kvadratinėmis dolomito plokštėmis. Geometriniu raštu sudėtos langų stiklo šukelės keturių dalių mediniuose rėmuose buvo sujungtos švininiais apvadais.

Patalpų sienos buvo tinkuotos. Angos ir smulkios vinutės sienose leidžia manyti, kad sienų dekoratyvinei apdailai buvo naudojami ir tapetai bei medinės panelės. Kai kuriose rytinio ir pietinio sparnų patalpose sienos buvo dekoruotos monochrominiu cokolinės dalies dažymu ir ornamentine tapyba aukštesnėse sienų plokštumose, o muziejaus rinkiniuose taip pat išlikę archeologinių duomenų apie polichrominę sienų dekoratyvinę apdailą (kultūriniame sluoksnyje rasti ištapyto tinko fragmentai). Pilis buvo šildoma ne mažiau kaip 14 židinių ir 17 koklių krosnių. Kunigaikštienės miegamajame ir didžiojoje iškilmių salėje židiniai buvo dekoruoti akmens apdirbimo dirbiniais.

Pietinio ir šiaurinio korpusų pirmojo aukšto patalpos buvo naudojamos ūkinėms reikmėms. Ūkinių patalpų sienos buvo tinkuotos, o grindys išklotos plytų, paprastų molinių plytelių arba neapdorotų dolomito akmenų grindiniu. Dvi šiaurinio korpuso pirmojo aukšto patalpas dengė plokšti kryžminiai skliautai, o kitas tris patalpas – medinės sijos ir lentinės lubos. Pilies pietinio korpuso pirmajame aukšte buvo arklidė, pilies tarnautojų patalpos, sargybos patalpa, o po korpuso vidurine dalimi – rūsys.

Įėjimą į kiemą uždarė dvivėriai ąžuoliniai vartai. Pietrytinio bokšto pirmajame aukšte buvo ratinė.

Statant naująją pilį, aplink ją buvo įrengti žemės įtvirtinimai. XVI a. pabaigoje aplink pietrytinį bokštą buvo supiltas rondelis patrankoms išdėstyti. 1625 m. datuojamame pilies plane rytinėje pusėje matoma gynybinė sistema, susidedanti iš dviejų bastionų, kuriuos jungia mūrinė siena su žemės pylimu ir volais abiejų upių pakrantėse. Įėjimas į pilies priešpilį buvo per šiaurės rytų bastioną Mėmelės upės pusėje.

Didybės žlugimas

Lenkijos–Švedijos karo metu (1600–1629) švedų kariuomenė 1625 m. užėmė ir apiplėšė pilį. Nuo to laiko iki pat Olivos taikos sutarties pasirašymo 1660 m. Bauskės pilis periodiškai atitekdavo tai švedų, tai lenkų kariuomenei ir buvo smarkiai niokojama.

Tiek 1650 ir 1652 m. inventoriaus protokolai, tiek archeologinių tyrimų rezultatai liudija, kad XVII a. viduryje pilyje vyko remonto darbai. 1649 m. ordino pilyje buvo pakeistos ir suremontuotos vartų bokštų stogo konstrukcijos, įrengti lietaus vandens nutekamieji vamzdžiai, stogai uždengti čerpėmis ir užgesinti kalkėmis. Patalpoms, buvusioms virš vartų, nuo didžiojo bokšto iki mažojo bokšto buvo įrengtos gegnės, grebėstai, latakai ir uždengtas skardinis stogas. Buvo suremontuotos ūkinės patalpos gyvenamajame pastate prie senosios ordino pilies šiaurinės sienos ir užmūryti maži varteliai šiaurinės sienos viduryje. Iš inventoriaus protokolų tekstų, archyvinių dokumentų ir archeologinių tyrimų rezultatų galima suprasti, kad 1652 m. rezidencijos dalyje ištaigingas paradinis įėjimas buvo nugriautas ir pertvarkytas. 1644, 1647 ir 1648 m. buvo suremontuotos, pakeistos ir vietoje židinių pastatytos mažiausiai aštuonios naujos krosnys. Visoje pilyje buvo remontuojamos durys ir gaminami nauji langai – „116 langų rėmų išvežta į Jelgavą pas stiklių“. Buvo pertvarkyta rytinio sparno prieangio konstrukcija ir iš prieškambario į antrąjį aukštą sumūryti sraigtiniai, lentomis apkaliami laiptai.

Tuo pačiu metu buvo tobulinami įtvirtinimai rytinėje pilies pusėje. Įėjimas į pilies priešpilį iš šiaurės rytų bastiono (Mėmelės pusėje) buvo perkeltas į rytinės kurtinos (pylimo) vidurį. Po įtvirtinimų kurtina buvo įrengti nauji vartai, pro kuriuos buvo įrengtas „išėjimas per naują tiltą, pastatytą Anno 1650“. Kunigaikščio Jokūbo valstybės iždas remontui buvo numatęs apie 12 000 valstybinių talerių. Tačiau iš inventoriaus protokolų tekstų matyti, kad pilies gyvenamosios patalpos ir toliau buvo prastos techninės būklės, tuščios ir apleistos. Kunigaikštis daugiausia rūpinosi pilies ūkinės ir karinės reikšmės išsaugojimu. Artėjant Šiaurės karui, XVII a. paskutiniame ketvirtyje buvo sustiprinti įtvirtinimai vakarinėje pilies pusėje ir atnaujintas rytinių bastionų pertvarkymas. 1698 m. tiltas, vedęs per gynybinį griovį, jau turėjo pakeliamąją dalį: „pakeliamajam tiltui keturios tvirtos geležinės grandinės ir kiti priklausantys geležiniai įtaisai“.

Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721) metu, 1701 m. liepos 22 d., Bauskės pilį užėmė švedų kariuomenė. Švedijos karalius Karolis XII į Bauskę atvyko liepos 26 d. 1701 m. rugpjūčio 6 d. karalius įsakė tobulinti pilies įtvirtinimus, kasdien skirdamas po 1500 žmonių iš pėstininkų pulkų pylimams supilti ir kitiems fortifikacijos darbams. Iš Švedijos kariuomenės karininkų susirašinėjimo matyti, kad darbai buvo baigti 1704 m. Švedai rytinėje pilies pusėje išplėtė ir patobulino pylimus bei bastionus ir visiškai pertvarkė įtvirtinimus vakarinėje pusėje. Tuo metu žemės pylimai ir bastionai buvo supilti arčiau abiejų upių krantų (taip atitraukiant ugnies liniją toliau nuo pilies mūrų), žemės įtvirtinimų galuose buvo pertvarkyti gynybiniai grioviai, o priešais tiltą įrengti trikampio formos įtvirtinimai – ravelinai. Bauskės fortifikacinių konstrukcijų autoriai buvo pats karalius Karolis XII ir Švedijos generalinis kvartirmeisteris Karlas Magnusas Sjuartas, o faktinis darbų vadovavimas buvo patikėtas fortifikacijos leitenantui Martenui Kammẹkeriui. Pats karalius pilyje aktyviai veikė tik dvi savaites, tačiau iki pat 1705 m. vasaros pabaigos Bauskės pilis buvo švedų rankose. Kariuomenės karininkai ir fortifikacijos meistrai buvo apgyvendinti pilies patalpose. Tai rodo tiek patalpų pavadinimai inventoriaus protokoluose, tiek didelės malkų tiekimo sąskaitos, tiek faktas, kad kelių šiaurinio sparno patalpų durys buvo užmūrytos, kad buvusios kunigaikščio reprezentacinės ir apartamentų patalpos būtų padalytos į „butus“. Archeologinių kasinėjimų metu pilies rytiniame korpuse ir pietrytiniame bokšte rasta ankstyvojo baroko krosnių griuvėsių. Galbūt šios krosnys taip pat buvo pastatytos aukštų asmenų patogumui.

1705 m. rugpjūčio pabaigoje Rusijos kariuomenės daliniai perėmė visą Kuršą, o rugsėjį Bauskės pilies švedų įgula be kovos pasidavė Rusijos kariuomenei. 1706 m. kovą Rusijos caras Petras I įsakė savo generolams likviduoti Jelgavos ir Bauskės pilių įtvirtinimus. Po Šiaurės karo pilis daugiau nebuvo remontuojama ir palaipsniui virto romantiškais griuvėsiais.