Restauravimas

Bauskės pilies kunigaikščių rezidencinės dalies rekonstrukcijos tyrimo ir projektavimo darbai pradėti 1973 m., o 1976 m. pradėti praktiniai šios pilies dalies atnaujinimo darbai. Restauravimo darbų pirmasis etapas įgyvendintas 2007–2008 m., antrasis – 2011–2014 m. Bauskės pilies muziejaus vartosenoje šis laikotarpis ir atkuriamojo restauravimo metodas apibūdinami analogiškai.

Bauskės pilies kunigaikščių daliai išsaugoti pasirinktas atkuriamasis restauravimo metodas, kai kartu su autentiškų paminklo dalių konservavimu ir restauravimu prarastiems elementams pakeisti nenaudojamos šiuolaikinės konstrukcijos, medžiagos ir architektūrinės detalės, o, remiantis išsamiais tyrimais, nedidelės apimties profesionaliai rekonstruojama prarasta būklė.

Kiekviena atskira restauravimo darbų priemonė buvo nukreipta į patikimą, harmoningą galutinį vaizdą, daugiausia dėmesio skiriant autentiškumui ir paminklo architektūrinės bei meninės vertės atkūrimui.

Rengiantis pilies restauravimo darbams buvo atlikti išsamūs tyrimai:

• archeologiniai kasinėjimai, siekiant atidengti ir ištirti Bauskės pilies Naujosios dalies statybines konstrukcijas, kurios buvo po statybinių atliekų sluoksniu;
• archeologinių kasinėjimų metu gautos XVI a. dekoratyvinių akmens kalinių kolekcijos moksliniai tyrimai, siekiant gauti informacijos, reikalingos pilies išorinių laiptų ir židinių dekoratyvinės apdailos restauravimo projektavimui;
• archeologinių kasinėjimų metu rastos krosnių keramikos kolekcijos tyrimas, siekiant parengti 9 krosnių restauravimo projektus;
• originalaus tinko fragmentų identifikavimas ir tyrimas;
• statyboje naudotų skiedinių ir rišamųjų medžiagų tyrimas.

XX a. 7–8 dešimtmečiais sukurtoms pastato konstrukcijoms ir sudedamosioms dalims, kurios nedera su autentiška paminklo aplinka (šiuolaikinės mūro medžiagos, gelžbetoninės perdangų plokštės, gelžbetoniniai laiptai ir kt.), buvo taikytos korekcinės priemonės.

Restauravimo darbų metu daugiausia dėmesio skirta autentiškų pastato fragmentų išsaugojimui ir kvalifikuotam profesionaliam jų tvarkymui (gelbėjamajam sutvirtinimui, konservavimui, restauravimui ir eksponavimui). Buvo sutvirtintos ir restauruotos visos istorinių mūrų, tinko, dekoratyvinių architektūros elementų liekanos, tapusios pastato autentiškumo, senumo ir kultūrinės vertės nešėjomis.

Archeologinių kasinėjimų metu rasti pilies dekoratyvinės apdailos elementai – eksterjero ir interjero akmens kaliniai, krosnių kokliai, grindų plytelės – buvo restauruoti ir kaip etalonai įtraukti į atkurtus akmeninius laiptus, įėjimo portalą, židinius, grindis ir krosnis.

Pastato rekonstruotuose elementuose – tinke, medinėse ir akmens detalėse, akmens kaliniuose, keramikos dirbiniuose – nuosekliai įgyvendintas reikalavimas apdailos paviršius formuoti rankomis, kad medžiagoje liktų originaliam dirbiniui lygiaverčiai pastebimi plastiniai pėdsakai. Istorinių tinkuotojų, mūrininkų, stalių, akmentašių ir keramikų darbo metodų išmanymas bei meistrų darbo braižas dirbiniui suteikia amatų darbui būdingą charakterį, atpažįstamą iš nedidelių netikslumų, detalių skirtumų, matomų rankų darbo ir istorinių įrankių pėdsakų.

Dėl baigiamojoje apdailoje atlikto spalvų retušavimo, lazūrinio dažymo ir patinavimo pavyko architektūros paminklui grąžinti senovės atmosferą ir sukurti tikroviškumo įspūdį.

Per gana ilgus restauravimo darbų metus pavyko išlaikyti vieningą restauravimo koncepciją, medžiagų paletę ir meistrų darbo braižą.

Patalpų planavimas

Bauskės pilies plėtros koncepcijoje priimtas tikslas pastatą naudoti kaip pilį-muziejų suteikė galimybę išspręsti pastato funkcionalumo klausimą, beveik visiškai išsaugant nepakeistą pirminį pilies planą. Plano pakeitimus lėmė evakuaciniai laiptai ir liftas riboto judumo lankytojams; plano struktūroje tai įgyvendinta kitiems lankytojams paslėptu būdu – įeinant per prieškambarį. Pilių-muziejų privalumas yra tas, kad nereikalingos didelės rinkinių saugyklų patalpos, nes dauguma eksponatų išdėstyti pilies interjere. Šiuolaikinėms funkcijoms reikalingos patalpos įrengtos stogo aukšte ir po rytiniu korpusu esančiame rūsio aukšte.

Fasadai

Iki mūsų dienų sgrafito dekoratyvinio tinko fragmentai buvo išlikę šiaurės rytų bokšto, rytinio ir šiaurinio korpusų fasaduose. Tyrimų metu nustatyti visi fasadų kompoziciją sudarantys elementai, nustatyta tinko skiedinio sudėtis, dengimo technologija ir seka.

Sutvirtinus originalius sienų apdailos fragmentus, buvo atliktas jų paviršiaus konsolidavimas ir restauravimas – papildant masę arba atliekant iluzinius tapybos elementus mineralinių pigmentų lazūromis. Abiejų rezidencijos bokštų, šiaurinio ir rytinio korpusų fasadai buvo visiškai rekonstruoti, į apdailą integruojant restauruotus originalius sgrafito apdailos fragmentus.

Skiediniui naudotas įvairių frakcijų ir spalvinių atspalvių žvyras, kokybiškos baltosios kalkės, kurios buvo gesinamos vietoje objekte ir bent vieną žiemą laikomos gesintų kalkių duobėje. Atkurtoje apdailoje naudoti originaliame skiedinyje nustatyti priedai – smulkintos medžio anglys, pelenai, trupintos plytos, gerinantys tinko fizikines savybes. Didelis dėmesys skirtas tinko plastikos atitikčiai originalui – pagrindo banguotai struktūrai, paviršiaus tankinimui tinkuotojo mentelėmis, ornamento raižymui laisva ranka, leidžiant netikslumus ir atsitiktinumus.

Pietinio korpuso, kuris istoriškai buvo naudojamas pilies valdytojo, fasado apdaila buvo paprasta. Tai liudijo išlikęs tankinto tinko fragmentas su ochros atspalvio kalkiniu dažymu, kuris buvo restauruotas ir panaudotas kaip atkurtos apdailos etalonas.

Naujosios pilies stogai dengti liežuvio tipo čerpėmis, atitinkančiomis archeologinių kasinėjimų metu nustatytą XVI a. pabaigos stogo dangą.

Interjeras

Patalpose autentiški tinko fragmentai buvo tik konservuoti, neatliekant restauravimo, ir integruoti į interjerus kaip specifiniai apdailos eksponatai. Išsaugoti originalai buvo naudojami kaip etalonas atkuriamai sienų apdailai. Atskirose vietose, kur tinkas buvo išlikęs be viršutinio sluoksnio, papildytos vietos taip pat buvo formuojamos kaip viršutinį sluoksnį praradęs tinkas.

Originalus akmens mūras, kurio apdaila nebuvo išlikusi, interjere eksponuotas kaip apdailą praradęs sienos sektorius, išvalant ir užpildant iširusias siūles kalkių skiediniu bei akmens arba plytų įtvirtinimo elementais. Senojo ir naujojo mūro ribą formavo kaip apdailos pobūdžio perėjimą.

Plokštumų, kurios formuoja patalpų proporcijas ir angų ritmą, tačiau yra naujai sukurtos arba kurių teikiama istorinė informacija yra nereikšminga, apdaila buvo formuojama kuo labiau priartėjant prie tyrimų metu nustatytos autentiškos originalios apdailos paviršiaus faktūros, struktūros, medžiagų paletės ir darbo metodų.

Visi sienų dažymo darbai atlikti kalkiniais dažais, paruoštais objekte. Atspalvis išgautas pagal originalaus tinko dažymą, tačiau dažai buvo dengiami plonais, skaidriais, niuansuotais sluoksniais, daug kartų perplaunant, taip sukuriant istorinei patalpai būdingą atmosferą.

Pilies rūsiuose originalus akmens mūras buvo konservuotas, užpildant siūles ir ištrupėjimus. Sutvirtinus mūrą, atliktas papildytų vietų patinavimas.

Dekoratyviniai akmens kaliniai

Archeologinių kasinėjimų ir pilies priežiūros darbų metu rasti 263 dekoratyvinio dolomito akmens kalinių fragmentai, kurių didžioji dalis XVI a. pabaigoje buvo naudojama kunigaikščio salės ir kunigaikštienės kambario židiniams, išoriniams laiptams ir įėjimo portalui dekoruoti. Tiriant kolekciją pagal formą ir paviršiaus apdirbimą, atliekant akmenų mikroskopinius ir cheminius tyrimus, analizuojant dažymą ir nustatant akmens kilmės šaltinį, pavyko nustatyti detalių priklausomybę konkrečiai dekoratyvinei kompozicijai.

XVII a. pilies inventoriai, dūmtraukių liekanos ir židinių „atspaudai“ ant pilies antrojo aukšto sienų leido nustatyti jų vietas ir gabaritus. Originalūs akmens kaliniai įtraukti į rekonstruotų židinių fasadus. Trūkstamos detalės ir originalų papildymai buvo pagaminti iš dirbtinio akmens, formoje išliejant paviršiaus faktūrą ir vėliau apdorojant ją klasikiniais akmentašio darbo įrankiais. Tokia paviršiaus apdirbimo technologija leido kopijuoti senųjų akmentašių darbo braižą ir akmens kalinių paviršiaus nusidėvėjimo laipsnį.

Pagrindinio įėjimo portalo atkūrimą pagrindė piliastras, kuris iki pastato sunaikinimo per Antrąjį pasaulinį karą buvo saugomas Kuršo provincijos muziejuje Jelgavoje, kur buvo išsamiai nufotografuotas ir išmatuotas. Kito piliastrao fragmentai rasti Bauskės pilies kieme. Sugretinus informaciją apie piliastrus su pilyje rastais karnizų profiliais, durų angos arkos ir obeliskų fragmentais, pavyko rekonstruoti visą architektūrinę kompoziciją.

Archeologas Andris Caune kasinėjimų metu pilies kieme nustatė išorinių akmeninių laiptų pamatus ir, bendradarbiaudamas su architektu Gunārsu Jansonu, parengė tūrinės rekonstrukcijos eskizą. Ištyrus akmens kalinių kolekciją, laiptų tūris buvo papildytas dekoratyvinėmis detalėmis – profiliuotu karnizu, akmeniniais laipteliais, baliustrais, turėklais ir arkomis. Restauruotuose lauko akmeniniuose laiptuose ir portale eksponuojamos akmens kalinių kolekcijos tyrimo metu identifikuotos autentiškos detalės.

Krosnys

Archeologinių kasinėjimų metu Bauskės pilyje rasta daugiau kaip 15 000 krosnių keramikos vienetų (koklių ir jų fragmentų). Kolekcija yra viena didžiausių ir vertingiausių Latvijoje. Atliktas išsamus kolekcijos tyrimas, kurio metu koklių fragmentai buvo rūšiuojami pagal konstrukcinį tipą, pagaminimo laiką, ornamentikos stilistiką, radimo vietą ir aplinkybes. Buvo ieškoma fragmentų, kurie sutampa pagal lūžio vietą, kad būtų galima restauruoti koklius. Iš viso restauruoti ir į atkurtas krosnis įmontuoti 439 originalūs krosnių kokliai; kai kuriose krosnyse jų dalis siekia 37–67 %.

Restauruotų koklių liejiniai buvo naudojami kopijų matricoms gaminti. Koklių kopijos buvo degamos malkomis kūrenamoje krosnyje, glazūros atspalvį maksimaliai priartinant prie originalo. Buvo priimta koncepcija kunigaikščio apartamentuose eksponuoti renesansines, o pilies valdytojo patalpose – pirmojo ir antrojo manierizmo etapų krosnis; ankstyvojo baroko krosnys įrengtos pietryčių bokšto antrajame aukšte ir pietinio korpuso pirmajame aukšte, kur rasta daugiausia šių koklių. Pirmojo aukšto krosnys atkurtos ant išlikusių originalių pagrindų.

Spalvotų plytelių grindys

Originalios grindų plytelės restauruotos išvalant originalias plyteles ir jų fragmentus, suklijuojant juos ties lūžio vietomis ir tonuojant šaltosiomis keramikinėmis glazūromis. Atkurtų grindų žalios, geltonos, mėlynos, baltos ir rudos grindų plytelės rankomis pagamintos keramiko dirbtuvėje ir išdegtos malkomis kūrenamoje krosnyje. Grindyse įkomponuoti restauruoti originalių plytelių pavyzdžiai.

Lubos

Perdangos konstrukcijų schema pasirinkta remiantis originaliose sienose įskaitoma informacija, konstrukcine logika ir duomenimis apie XVI a. statinių tarpaukštinių perdangų tipines konstrukcijas bei mazgus. Lubų lentų dangos tipas, būdingomis XVI–XVII a. formomis, buvo įvairinamas priklausomai nuo patalpos funkcijos – lygus, trikampio profilio, balninių lentjuosčių, kasetinis. Naudotos nesuklijuotos plačios lentos. Visų medinių konstrukcijų paviršiai apdoroti rankiniu obliumi.

Atsižvelgiant į patalpų pobūdį ir XVII a. pilies aprašymą, lubos paliktos nedažytos, nubalintos kalkėmis arba kunigaikščio apartamentuose dažytos tipiniais manierizmo spalvų tonais. Vartų sargybos patalpoje naudota tam laikotarpiui būdinga dažymo technologija, naudojant galvijų kraują.

Šiaurės rytų bokšte ir dviejose šiaurinio korpuso pirmojo aukšto patalpose, kur buvo išlikę skliautų pėdsakai, atkurti mūriniai plytų skliautai, interjere eksponuojami be tinko.

Langai, durys, laiptai

Projektuojant atskirus funkciniu požiūriu svarbius pastato elementus, kurie objekte nebuvo išlikę – langus, duris, laiptus, spynas, vėtrunges, latakus, apkaustus – buvo taikomas analogijos metodas. Langų ir durų metalinės furnitūros buvo kalamos, kopijuojant Latvijos architektūros paminkluose rastus metalo kalinių pavyzdžius.

Pilies langai atkurti pagal tinko sluoksnyje išlikusį rėmų įspaudą ir XVII a. inventoriaus aprašą. Archeologinių kasinėjimų metu rasti įvairių formų vitražinio stiklo gabalėliai ir švininių tvirtinimo elementų fragmentai, nagrinėjami XVII a. ikonografijoje matomo būdingo vitražų suskirstymo kontekste, pagrindė langų vitražų formų įvairovę skirtingose patalpų grupėse. Langams, kuriuose istoriškai buvo metalinės grotos, jos buvo atkurtos.

Kunigaikščio kambario interjerą praturtina kunigaikščio Frydricho ir kunigaikštienės Elžbietos Magdalėnos heraldinių vitražų kopijos, kurių originalai rasti Kalnamuižos bažnyčioje Tervetėje.

Įvairioms patalpų grupėms suprojektuotos skirtingos durys, mediniai laiptai ir vartai, naudojant tipiškiausius XVII a. analogus. Kunigaikščio ir pilies valdytojo patalpų durų apdailai pasirinktas patinuotas temperos dažymas su bičių vaško viršutiniu sluoksniu.

Kiemo grindinys

Visoje pilies kiemo teritorijoje buvo atidengtas skirtingo išlikimo laipsnio originalus dolomito akmens grindinys, nuolaidėjantis į įėjimo vartų pusę. XVII a. lietaus vanduo buvo nuvedamas akmeninių griovelių tinklu.

Keliuose sektoriuose, užpildant siūles ir atkuriant įtvirtinimus, išsaugotas originalus grindinys. Vietose, kur originalaus grindinio nebuvo galima išsaugoti, jis buvo išardytas, o akmenys panaudoti tam pačiam sektoriui iš naujo grįsti. Prarasti dangos plotai užpildyti originalą atitinkančiais dolomito akmenimis. Išsaugotas autentiškas kiemo vertikalus planiravimas.

Projekto autoriai:

• SIA „Girsa a.t.“ (Čekija), architektai Miloslav Hanzl, Václav Girsa, dalyvaujant architektams technikams Tomáš Petrik, Monika Zemanová, Jaroslav Šverek.
• SIA „Arhitektes Ināras Caunītes birojs“, architektė Ināra Caunīte, dalyvaujant architektui technikui Andris Caunītis, inžinieriams Ilmārs Andrējevs-Empelis, Harijs Bokta, Raimonds Bokta, Aija Gaile, Verners Langenfelds, Mārtiņš Plūme.

Krosnių keramikos kolekcijos tyrimas, krosnių rekonstrukcijos projektai – menotyrininkė Ina Līne.

Dekoratyvinių akmens kalinių kolekcijos tyrimas – restauratorius Miloš Gavenda.

Kiemo archeologiniai tyrimai – archeologas Jānis Grūbe.

Fasadų sgrafito ir interjero renesansinis dekoratyvinis tinkas, glazūruotų molio grindų plytelių danga, medinių konstrukcijų polichromija, židiniai – I/U „Miloš Gavenda – restaurator“ (Čekija).

Išoriniai akmeniniai laiptai ir portalas – SIA „Akmens apstrādes centrs AKM“.

Krosnys – SIA „Intarsija“, meninis vadovas Dainis Bruģis, restauravimo vadovas Gunārs Grīnfelds, keramikai Staņislavs Viļums, Viktors Pankovs ir Pēteris Gailums.

Langų stiklinimas – vitražistė Inita Ēmane.

Kiemo grindinys, aplinkos tvarkymas – SIA „Emerem“.

Statybos darbai – SIA „Vesta ABM“, statybos darbų vadovas Mihails Gorškovs, subrangovai SIA „SP“ (Čekija), SIA „Kvēle“, SIA „EKC“, SIA „AR BO“.

Statybos techninis prižiūrėtojas – Andrejs Karpičs.