Istorija

Livonijos ordino tvirtovė ir fogto rezidencija

Livonijos ordinas Bauskės pilį statė XV a. viduryje, siekdamas sustiprinti savo valdžią Žiemgaloje, apsaugoti sieną su Lietuva ir kontroliuoti prekybos kelią iš Lietuvos į Rygą. Bauskės pilis buvo ne tik įtvirtinimas, bet ir fogtijos (ordino valstybės srities) centras, iš kurio fogtas savo apygardoje vykdė teisminės, policinės, finansinės ir karinės valdžios funkcijas.

Bauskės pilies statyboje dalyvavo ne tik vietos gyventojai, bet ir keli šimtai votų – nedidelės finougrų genties – atstovų, kurie iš Rusijos buvo atgabenti kaip karo belaisviai. 1451 m. ordino pilių vizitacijos protokole minimi Bauskės pilyje gyvenę broliai riteriai Heinrichas Bekenferdė fon Šungelis, Heinrichas Lėvė ir Heinrichas fon Frisendorfas bei du broliai kunigai.

Bauskės pilies kalėjime 1536–1538 m. buvo įkalintas M. Liuterio idėjų propaguotojas Burkardas Valdisas. Būdamas Bauskės, o vėliau ir Cėsių bei Viljandžio pilių kalėjimuose, B. Valdisas į vokiečių kalbą išvertė keletą lotyniškų psalmių.

Prasidėjus Livonijos karui, 1559 m. rugpjūčio 31 d. Vilniuje buvo sudaryta gynybos sutartis, kurią pasirašė Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris ir Lenkijos kancleris Mikalojus Radvila. Pagal šią sutartį Lenkija–Lietuva įsipareigojo skirti kariuomenę Livonijos ordino žinion kovai su Rusija. Kaip atlygis už pagalbą Livonijos ordinui turėjo būti laikinai perduotos Lenkijos–Lietuvos valdžion kai kurios pasienio pilies apygardos ir pilys. Bauskės pilis Lenkijos karaliaus vietininkui buvo perduota 1559 m. gruodį. 1561 m. paskutinis Rygos arkivyskupas Brandenburgietis Vilhelmas įgijo Bauskės pilį iš lenkų mainais į Koknesės pilį.

Kunigaikščio rezidencija ir pilies teismo centras

Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės įkūrimą nulėmė 1561 m. lapkričio 28 d. sudaryta Paklusnumo sutartis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Sutartis buvo ratifikuota 1562 m. kovą Rygos pilyje, kur notiko Livonijos ordino sekuliarizacijos ceremonija, o Gotardas Ketleris, tapęs pasaulietiniu kunigaikščiu, davė ištikimybės priesaiką Lenkijos karaliui ir Lietuvos valdovui Zygimantui II Augustui ir tapo jo vasalu.

1562 m. pabaigoje pilis buvo perduota Kuršo kunigaikščio Gotardo nuosavybėn. Išlikę dokumentai liudija, kad 1564–1567 m. kunigaikštis dažnai lankėsi Bauskės pilyje. Pilyje vyko 3 kunigaikštystės landtagai, t. y. bajorų delegatų susirinkimai, – 1568, 1590 ir 1601 m., kuriuose buvo sprendžiami naujai valstybei svarbūs politiniai ir ūkiniai klausimai. Išlikę dokumentai taip pat liudija, kad kunigaikštis Frydrichas ne kartą gyveno Bauskės pilyje 1590–1603 m.

Bauskės pilis buvo Bauskės pilies teismo, kuriam vadovavo pilies valdytojas, centras. Jis turėjo rūpintis, kad pilis būtų tinkamai prižiūrima, ir užtikrinti, kad joje būtų pakankamai ginklų bei amunicijos. Pilies valdytojas teisme nagrinėjo miesto miestiečių kriminalinius nusižengimus. Jis turėjo rūpintis kunigaikščio nuosavybe savo teritorijoje ir vykdyti įvairias policines priemones – prižiūrėti kelius, žvejybos vietas, miško darbus ir kita. Už savo darbą jis gaudavo tiek piniginį, tiek natūrinį atlyginimą – dvarų, malkų ir šieno pavidalu. Bauskės pilies valdytojo priežiūrai priklausė 16 kunigaikščio dvarų.

Lenkijos–Švedijos karai

XVII a. pirmojoje pusėje Baltijos jūros pakrantės valstybėse vyko karinis konfliktas, vadinamas Lenkijos–Švedijos karu. Tikrąja karo priežastimi tapo kova dėl hegemonijos Baltijos jūros pakrantėje. Po Livonijos karo beveik visa Baltijos jūros rytinė pakrantė atsidūrė Lenkijos–Lietuvos rankose.

1621 m. vasarą kunigaikščio Frydricho dvaras iš Jelgavos pilies, kuriai grėsė švedai, persikėlė į Bauskės pilį ir joje išbuvo iki metų pabaigos. 1625 m. vasarą švedų kariuomenė per Koknesę ir Sėlpilį patraukė Biržų, Lietuvos, link. Iš Biržų švedų kariuomenė grįžo į Rygą, rugsėjo viduryje pasiekė Bauskę ir pradėjo pilies apgultį. Kaip minima keliuose kunigaikščio Frydricho 1625 m. rudenį rašytuose laiškuose, švedų kariuomenė kelis kartus puolė priešpilį, tačiau nesėkmingai. Tik po to, kai Bauskės miestiečio Gotardo Hunto padedami švedai sugebėjo patekti į pilį pro pilies valdytojo apartamentų langą, jos įgula pasidavė. Bauskės pilies valdytojas Magnusas Butleris, gindamas pilies vartus, buvo mirtinai sužeistas, o keli Bauskės apylinkių bajorai buvo „nužudyti per pirmąjį įniršį“. Lenkų–lietuvių kariuomenė 1627 ir 1628 m. kelis kartus apgulė pilį, tačiau tik gegužės 28 d. švedų įgula pasidavė. Pilį perėmė lenkų–lietuvių kariuomenė, kuri delsė perduoti ją kunigaikščio Frydricho atstovams iki 1630 m. pradžios, kai pilį perėmė kunigaikštystės kancleris Kristofas fon Firkas.

1635 m. kunigaikštis Frydrichas patvirtino Bauskės miesto policijos taisykles. Jose buvo nustatyta, kad priešo puolimo atveju miestiečių pareiga yra atvykti į pilį su savo ginklais ir eiti sargybą. Tuo metu Bauskės pilies įguloje buvo muškietininkų ir dragūnų kuopos, po 100–150 žmonių kiekvienoje.

1650 ir 1652 m. buvo sudaryti Bauskės pilies inventoriaus protokolai*. *Juose, be pilies patalpų aprašymų, taip pat buvo minimi pilyje esantys ginklai ir amunicija. Tarp jų – 48 muškietos, 1 kardas, 136 ietys ir 20 pusiaučių. Sprendžiant iš protokolo teksto, XVII a. viduryje buvo baigta pilies žemės įtvirtinimų modernizacija. Pilies remontas ir įtvirtinimų modernizavimas valstybės iždui kainavo 12 tūkst. valstybinių talerių.

Kunigaikštis Jokūbas, užėmęs sostą, mėgino tęsti kunigaikščio Frydricho pradėtą politiką išlaikyti kunigaikštystės neutralumo statusą. Tačiau prieš švedų persvarą teko nusileisti. 1655 m. Pasvalyje tarp Kuršo–Žiemgalos kunigaikštystės ir Švedijos pareigūnų buvo sudaryta sutartis, kurioje nustatyta, kad prireikus švedai galės dislokuoti įgulą Bauskės pilyje. Kunigaikštystės atstovai delsė perduoti jiems pilį. Tuo tarpu miestiečiai skundėsi kunigaikščiui dėl Bauskės pilies valdytojo reikalavimo miestiečiams atvykti į pilį eiti sargybą kiekvieną kartą, kai tik jos apylinkėse pasirodydavo švedų kariuomenės daliniai. 1658 m. spalio 10 d. švedų kariuomenė užėmė Jelgavos pilį ir privertė kunigaikštį Jokūbą perduoti ir Bauskės pilį. Į Bauskę buvo pasiųstas kavalerijos dalinys, vadovaujamas generolo leitenanto Fritzo Lėvės, o spalio 12 d. pilyje jau buvo švedų įgula. Švedų vadovybė leido pilyje palikti miestiečių turtą, kurį, savininkams paprašius, būtų galima jiems išduoti. 1658 m. antrojoje pusėje netoli Bauskės pilies vyko lenkų–lietuvių ir švedų kariuomenių susirėmimai.

Po Olivos taikos sutarties sudarymo 1660 m. gegužę vyko intensyvios derybos dėl Bauskės pilies likimo. Lenkų–lietuvių vadovybė stengėsi pilyje įkurdinti savo įgulą. Švedai, teisindamiesi anksčiau su kunigaikščiu Jokūbu sudarytu susitarimu, buvo suinteresuoti perduoti pilį kunigaikščiui. Liepos viduryje derybos pasiekė tokį etapą, kad švedai sutiko perduoti Bauskės pilį lenkų–lietuvių kariuomenei su sąlyga, kad perduodant pilį dalyvautų kunigaikščio atstovai. Prieš pasitraukdami iš pilies švedai sudarė joje esančių ginklų ir amunicijos atsargų sąrašą. Jame buvo nurodyta 18 patrankų, 2 mortyros, 3 haubicos ir 28 tinkamos naudoti muškietos. Pilis kunigaikščio pareigūnų žinion buvo perduota tik rugpjūčio pabaigoje už 10 000 talerių sumą.

1665 m. pilies įguloje buvo 1 pėstininkų kuopa ir patrankininkų komanda (apie 150 žmonių). XVII a. pabaigoje Bauskės pilies valdytojai ir Bauskės kunigaikščio dvarų valdytojai ne kartą kreipėsi į kunigaikštį, prašydami skirti lėšų ir statybinių medžiagų pilies remontui. Tačiau 1698 m. sudarytame pilies inventoriaus protokole nurodyta, kad didžioji dalis pilies patalpų netinkamos gyventi, stogas visiškai supuvęs. Prastos būklės buvo ir pilies žemės įtvirtinimai.

1665 m. pabaigoje pilies įgulos vadu, turinčiu kapitono laipsnį, buvo paskirtas Vilhelmas Kristofas Ringdemutas, vadovavęs 70 vyrų įgulai. 1699 m. vasarą pilies įgulos kariams buvo parūpintos naujos uniformos ir ekipuotė.

Didysis Šiaurės karas, pilies žūtis

Prasidėjus Didžiajam Šiaurės karui, Kuršo–Žiemgalos kunigaikštystė vis labiau buvo įtraukiama į karo sūkurį. Siekdamas užtikrinti kunigaikštystės gynybą, kunigaikštis Ferdinandas mėgino organizuoti feodalinę kariuomenę. 1700 m. vasarą kunigaikštis įsakė pilių valdytojams atlikti kovai pasirengusių vyrų ir ginklų apskaitą. Birželio 15 d. tokį įsakymą gavo ir Bauskės pilies įgulos vadas. Įsakyme buvo nustatyta, kad aplinkinių kunigaikščio dvarų valdytojai turi siųsti žmones ne tik įgulos reikmėms, bet ir pilies įtvirtinimų remontui.

Po pergalės Spilvės mūšyje 1701 m. liepos 9 d. švedų kariuomenė įžengė į kunigaikštystės teritoriją ir birželio 12 d. vakare užėmė Jelgavą. Užimti Bauskę Švedijos karalius Karolis XII pasiuntė pulkininką leitenantą Johaną Augustą Mejerfeldą su 500 raitelių. Bauskės pilies įgula pasidavė birželio 22 d. Pagrindinės švedų pajėgos kartu su karaliumi į Bauskę atvyko liepos 26 d., o rugpjūčio 1 d. švedų kariuomenė išvyko, palikusi pilyje pėstininkų pulką, vadovaujamą Nilso Posės, paskyrusi jį pilies komendantu, ir 300 dragūnų, vadovaujamų majoro Johano Reinholdo fon Trautfeterio, taip pat kelis šimtus sergančių karių.

Nuo 1701 m. rudens iki 1702 m. pabaigos pilyje vyko žemės įtvirtinimų modernizavimo darbai, vadovaujami fortifikacijos leitenanto Marteno Krammekero. Pilies įgulos kariams rūpesčių kėlė kariuomenės daliniai, kuriuos buvo subūrę Žemaitijos seniūnas Grigalius Antanas Oginskis ir kunigaikštis Mykolas Servantiejus Višnioveckis, buvę švedų šalininkų priešininkai. Šie daliniai piliai žalos nepadarė, tačiau gerokai trukdė aprūpinimo maistu atsargų rinkimą iš aplinkinių pilies dvarų. Pilies įgulos sudėtis ir skaičius nuolat keitėsi. Jei 1702 m. pulke buvo 619 karių, tai 1703 m. pulke buvo vos 324 kovai pasirengę vyrai. 1705 m. pėstininkų pulkas buvo pertvarkytas į batalioną.

1705 m. vasarą prasidėjo Rusijos kariuomenės puolimas prieš švedus. Rugpjūtį rusai užėmė Jelgavą, rugsėjį Bauskei užimti buvo pasiųsti du pėstininkų pulkai, vienas dragūnų pulkas ir artilerijos dalinys. Po intensyvaus artilerijos apšaudymo švedai pasiūlė pradėti taikos derybas, kurios baigėsi kapituliacijos akto pasirašymu. Rusijos kariuomenės daliniai įžengė į Bauskės pilį rugsėjo 14 d. Netrukus po pilies užėmimo buvo sudarytas joje esančių ginklų ir amunicijos sąrašas. Jis liudijo, kad pilyje buvo 46 patrankos, 4 mortyros, 8 haubicos ir 370 muškietų bei didelis kiekis įvairios amunicijos – įvairaus kalibro patrankų sviedinių ir granatų, taip pat vadinamųjų patrankų šratų ir parako.

Pagal sudarytą susitarimą švedai buvo išleisti garbingai – su ginklais, vėliavomis ir būgnų garsais, 50 rusų dragūnų konvojaus lydimi, rugsėjo 19 d. pasiekė Rygą. Rusijos kariuomenė Kurše liko iki 1706 m. balandžio pradžios. Balandžio 13 d. buvo palikta ir Bauskės pilis, ją iš dalies susprogdinus. Po birželio 23 d. švedų buvimas vėl fiksuojamas Bauskės pilyje. Nors pilis buvo smarkiai apgadinta, ji dar buvo naudojama kaip maisto atsargų, pašaro (arkliams) ir šieno sandėlis. Pilyje taip pat buvo nedidelis skaičius karių.

Po Šiaurės karo niokojimų Bauskės pilis daugiau nebuvo naudojama nei kaip karinis įtvirtinimas, nei kaip pilies dvaro valdytojo gyvenamasis pastatas. Pilies dvaro laukai ir pievos buvo kitame Mūšos upės krante, o ten jau XVII a. viduryje buvo susiformavęs dvaro pastatų kompleksas, kurio centre stovėjo dvaro valdytojo namas. Pamažu pilis virto romantiškais griuvėsiais.